„Žeima, žeima biek ėš keima…”

       Viena iš senąsias tradicijas puoselėjančių švenčių darželyje yra Užgavėnės. Užgavėnės – žiemos pabaigos šventė. Kiekvienas šventės elementas turi gilią simbolinę bei maginę prasmę. Pagrindinis dėmesys nukreiptas į apeigas, tariamai turinčias išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego, šalčio sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumo. Seni žmonės sakydavo, jei Užgavėnių nešvęsi, tai visus metus nuo nelaimių neatsiginsi.
Darželyje, su nekantumu labai laukėme Å¡ios Å¡ventės, daug ruošėmės, kad kuo įdomiau nustebintume vieni kitus. Daug triÅ«so įdėjo tėveliai gamindami kaukes. Grupėse vaikai persirengė: vieni – ožiais, kiti – čigonais, dar kiti – ubagėliais, žydukais… Muzikos mokytoja, etnografė iÅ¡mokė vaikus senovinių Užgavėnių dainelių, Å¡okių, žaidimų, oracijų.
Užgavėnių rytą darželyje pradėjome išdaigomis,  kai netikėtai grupėse nerūpestinguosius apvogė „čigonės”, vėliau prašydamos išpirkos… Kanapinis ir Lašininis  kvietė grupėse esančius kaukinukus skubėti į šventę.  Sugužėjome į salę grodami ir barškindami įvairiais instrumentais: velniukai, čigonėlės, ubagėliai … Triukšmingomis dainomis, žaidimais budinome žemę, vijome lauk žiemą. O kokios žiemos palydėtuvės be Lašininio ir Kanapinio? Dvikova  buvo arši, vaikai padėjo, kad laimėtų Kanapinis, juk mes visi taip laukiame pavasario. Ypatingą dėmesį šventėje skyrėme  sočiam valgymui, nes sotumas per Užgavėnes lemia gerus metus. Blynai kaip Užgavėnių apeiginis valgis nuo seno buvo siejamas su Saule, todėl  šeimininkės visus vaišino blynais. Paskutinis šventės akcentas – tai pamėklės Morės deginimas, kartu su ja sudeginome susikaupusį blogį, pyktį  ir įkyrėjusią žiemą.

Auklėtojos – metodininkės Aušra Stasiulienė, Vilija Kergienė