Uždegėme Vėlinių žvakelę

       Krinta pageltę lapai, Å¡iurena rudens vėjyje pakąsti Å¡alnos. Vis ilgėjančios naktys dar labiau paryÅ¡kina rudeniÅ¡ko liÅ«desio nuotaiką. Artėja Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo Å¡ventė. Vėlines lietuviai Å¡ventė nuo senovės. Tai dar pagoniÅ¡ka Å¡ventė. Buvo tikima, kad vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas- gÅ«dus ruduo. Anksčiau nebuvo papročio per Vėlines kapinėse degti žvakes, vėlėms buvo keliamos puotos. Tik vėliau ypatinga reikÅ¡mė buvo skirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles ir nutiesa kelią Anapilin, ir bent akimirkai sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.
Ar reikia su vaikais minėti šią šventę? Vėlinių šventimas būtinas, nes tai padės vaikams suvokti šios šventės prasmę, įgyti patirties, pasiruošti gyvenime viskam – tiek džiaugsmui, tiek skausmui.
Artėjant Vėlinėms lopÅ¡elio darželio „Mastis” prieÅ¡mokyklinės grupės „Žvirbliukai“ vaikučiais iÅ¡siruošėme į kapines neÅ¡ini grėbliukais, žvakutėmis… Ir kelionė neilga, juk kapinaitės randasi visai netoli darželio – Bobės kalvos papėdėje. Vaikams kalvos pavadinimas – dar negirdėtas. VaikÅ¡tinėdami kalbėjomės apie tai, kaip laidojami žmonės, kaip artimieji prižiÅ«ri kapus, kam reikalingi antkapiai, kas ir kodėl ant jų bÅ«na paraÅ¡yta. Vaikai surado seną užmirÅ¡tą, nelankomą kapelį. Nieko nėra baisiau už užmarÅ¡tį, todėl ėmėmės darbo: iÅ¡ravėjome, nurinkome nukritusius medžių lapus. Uždegėme žvakelę. Mažose Å¡irdelėse įsižiebė ir ilgai negęso Å¡viesi ugnelė.
Telšių lopšelio darželio „Mastis“
auklėtoja metodininkė Vilija Kergienė