Lino kelias

           Etnokultūra yra mūsų tautos pradžia, jos šaknys. Ji- tarsi geroji mokytoja, kuri moko mus visus. Ugdymas ir etnokultūra yra neatsiejami vienas nuo kito, jie papildo vienas kitą.
Tai vientisas procesas, kuriuo perduodama tautos patirtis iš kartos į kartą.
Mes, lopšelio- darželio „Mastis“ pedagogės, stengiamės sudaryti sąlygas perimti liaudies tradicijas kuo įvairesniais, vaikams priimtinais būdais ir formomis. Siekiame, kad vaikų etninės kultūros ugdymas būtų grindžiamas  ugdytinių teigiamomis emocijomis, maloniais  išgyvenimais ir žaismingumu. Vaikus ugdome per aktyvią veiklą: liečiant, jaučiant, stebint,  tyrinėjant, eksperimentuojant. Taip pat siekiame etninės patirties kaupimo natūralumo.  Kaip vieną  iš būdų perteikti etninę patirtį renkamės išvykas, ekskursijas pas tautodailininkus, į muziejus, lankome įžymias gimtojo miesto vietas.
Siekiant supažindinti vaikus su linais, jų auginimu ir perdirbimu, pasitelkėme tautosaką, pasakas, lietuvių liaudies dainas. Kad vaikai suvoktų ką reiškia „ lino kančia“  nutarėme nuvykti pas audėją Virginiją Dirvonskienę. Ji papasakojo ir parodė vaikams  žydinčius linus, jų sėklas(sėmenis) ir pademonstravo lino kelią nuo sėklos iki audeklo. Vaikai patys išbandė visus lino apdirbimo darbus: kūlė, mynė, šukavo, verpė ,lenkė, vijo . Ugdytiniai pamatė kaip atrodo verpimo ratelis, vytuvai, šukos linams šukuoti, turėjo galimybę stebėti audimo procesą.
Audėja V. Dirvonskienė  pakvietė vaikus apžiūrėti jos išaustų rankšluosčių, lovatiesių, juostų, parodė kaip juos reikia kočioti.
Šios išvykos metu vaikai galėjo prisiliesti prie senovinių daiktų ir suprasti, kokią ,,kančią“ linas turi išgyventi kol tampa audeklu.
Ugdytiniai į darželį grįžo puikios nuotaikos, kupini įspūdžių.
Priešmokyklinio ugdymo pedagogė Jūratė Rubavičienė